|
Nedaugelis žino, kad Lietuvos medikai jau dvidešimt pirmi metai dalyvauja pasaulio medikų futbolo čempionatuose. Buvo įdomių, buvo sunkių, buvo ir prizinių čempionatų. Pietų Korėjoje užimta trečioji vieta įpareigojo bent kartą įrodyti, kad maža, vieniems širdį, kitiems revolverį primenanti šalis gali demonstruoti pastovų, kaip pasakė amerikiečių komandos treneris Jim Lillie, platų, protingą ir korektišką, futbolą. Tik prieš keliolika dienų pasibaigęs eilinis čempionatas Austrijos Insbruke dvylikai komandų, atvykusių iš tolimiausių pasaulio kraštų, ilgam paliko neišdildomų įspūdžių apie mažą šalį, puikų varžybų organizavimą ir nuoširdžius kolegas už aikštės ribų, bet ne visada sportinių ginčų įkarštyje.
Dar kartą pasklaidykime Lietuvos medikų futbolo metraštį.
Itališkas ir ispaniškas variantai
Tolimi 1989 metai. Sportas laikraščio numeryje vienas iš tuometinių Lietuvos medikų futbolo judėjimo organizatorių chirurgas Juozas Prušinskas perskaitė, kad 1990 metais Italijoje organizuojamas Pasaulio medikų futbolo čempionatas. Pasikvietęs draugėn verslininką Anatolijų Kostiukevičių parašė laišką Rodolfui Galo, čempionato organizacinio komiteto pirmininkui. Atsaką gavo po kelių dienų, o kartu ir pakvietimą dalyvauti. Lietuva kunkuliavo nuo nepriklausomybės idėjų, bei buvome dar prižiūrimi vyresnio brolio. Išvykimas turėjo būti derinamas su juo. Didžiausi sunkumai prasidėjo tada, kada reikėjo gauti vizas. Italijos vizas išduodavo tuometinio Leningrado Italijos konsulatas, kitų šalių, per kurias turėjo vykti, kitos ambasados, išsidėstę įvairiuose Tarybų Sąjungos miestuose.
Vis tik 1990 metų antrą birželio sekmadienį 32 medikai įspūdingai išpuoštu Ikarus autobusu pajudėjo į pirmąjį čempionatą. Kelionė, paįvairinta mažesnių ir didesnių nesusipratimų, baigėsi laimingai, kol Broniaus iš Pumpėnų vairuojamas ir lietuviška simbolika išpuoštas autobusas sustojo prie Venecijos priemiestyje įsikūrusio čempionato pastato. Ant jo plevėsavo visų varžybose dalyvaujančių šalių vėliavos, išskyrus Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gruzijos. Šios šalys buvo rusai ir turėjo glaustis po TSRS vėliava. Griežtai pareikalavus, kad iškeltų mūsų šalies vėliavą arba grįžtame namo, italai pasimetė. Bandė aiškinti savo tiesas, tačiau lietuviai buvo vieningai atkaklūs. Kitą dieną vienas iš Venecijos laikraščių parašė, kad pirmame Pasaulio medikų futbolo čempionate išvengta diplomatinio incidento. Lietuvos vėliava suplevėsavo šalia kitų ir komanda, sužinojusi varžovus, suskubo ruoštis rungtynėms.
Pirmos rungtynės su italais prasidėjo lietuvių spurtu ir pirmo kėlinio pabaigoje pirmavo 2:0. Pirmą įvartį Lietuvai pelnė traumatologas Liudas Rūkas. Kaip jau lietuviams lemta tradiciškai, po pertraukos, iniciatyvą perėmė šeimininkai ir rungtynės baigėsi jų pergale. Iš viso čempionate dalyvavo 36 komandos. Pasibaigus nuostabiam renginiui ir suskaičiavus rezultatus, Lietuva užėmė garbingą šeštą vietą. Dar keletą metų Lietuvos medikai vykdavo į Rodolfo Galo organizuojamus čempionatus, kurie būdavo rengiami Italijoje.
Artėjo 1995 metai, kurie turėjo išspręsti keletą pasikeitimų Pasaulio ir Europos medikų futbolo gyvenime. Iš Ispanijos Barselonos miesto klinikų, kuriose dirba šios sporto srities entuziastas ir ispaniškojo čempionato pradininkas Ferano Morell, atskriejo naujas pakvietimas, nors buvo gauta ir italų kvietimas dalyvauti eiliniame čempionate. Įvertinę situaciją, nes dar naujojo čempionato tvirtų perspektyvų negalima buvo numatyti, nuspręsta dalyvauti abejuose renginiuose. Į Italiją vyko pirmoji rinktinė,
vadovaujama Lietuvos medikų futbolo asociacijos prezidento Romualdo Sabaliausko, o pas katalonus, kaip vėliau paaiškėjo, į naują, jau siejamą su FIFA globa ir dabar pagrindinį, čempionatą, iškeliavo antra, vadovaujama Juozo Prušinsko. Nežiūrint į tai, kad pastaroji komanda dalyvavo ne stipriausios sudėties, vis tik vieną prizą parsivežė tai kilnaus žaidimo taurę.
Dabar, skaičiuojant kada ir kiek kartų dalyvauta, skaitytojui susidaro šiokių tokių neaiškumų. Svarbiausia tai, kad Lietuva yra ir itališkojo, ir ispaniškojo čempionatų dalyvė nuo pat jų pradžių. Kiekviename čempionate be tiesioginių futbolo varžybų vyksta sporto bei klinikinės medicinos kongresai. Savo patirtį juose pateikia ir lietuviai. Šiais metais Lietuvai atstovavo jaunas urologijos specialistas Laurynas Žemaitis.
Išaiškėjus, kad ispaniškasis yra geriau pasiruošęs vienyti pasaulio medikų futbolo judėjimą, o jau ir buvo užmegzti patikimi kontaktai su FIFA, tolimesnė Lietuvos medikų rinktinės kryptis buvo akivaizdi: toliau dalyvauti Ferano Morell organizuojamose pasaulio medikų futbolo šventėse.
Praeitais metais medikai rinkosi tolimojoje Pietų Korėjoje. Susirinko aštuonios komandos. Užimta trečia vieta.
Austriškas variantas
Insbrukas. Gamtos tarp kalnų išskaptuotas olimpinis lopšys, mokantis ne tik žiemą, bet ir per pačius karštymečius priimti sporto profesionalus ir mėgėjus, nesvarbu koks bus ar yra tikrasis jų profesinis pašaukimas. Šiais metais dvylika medikų futbolo komandų iš tolimiausių pasaulio kraštų eilinį kartą susirinko pasigalynėti žaliosiose vejose. Susirinko pasitikrinti, ar praeitų metų pasiekimai nebuvo atsitiktiniai, ar naujos komandos nesuardys jau nusistovėjusių lyderių eiliškumo, ar metai nepridėjo svorio apvalėjantiems liemens kontūrams ir t.t. Jau tapo eiliniu įvykiu, kad atvyksta Brazilijos, Vengrijos, Vokietijos, Ispanijos ar Lietuvos rinktinės, kad pastovų dalyvavimą garantuoja Australijos, Švedijos, Pietų Korėjos, Austrijos ir Anglijos medicinos futbolo mylėtojai, bet kad prie šių šalių baltųjų chalatų prisijungs JAV ir Šveicarijos kolegos mažai kas tikėjo. Amerikiečiai nuo pat pirmų dienų stengėsi atkreipti dėmesį į save. Nežinoma savo pasiekimais ir dalyvavimais turnyruose, JAV ekipa buvo paslaptis visiems.
Lietuvos medikus su Austrijos kolegomis sieja jau ne vienas penkmetis ir draugiški pasispardymai paeiliui keičiantis vietomis ir laikui yra tokios draugystės garantas. Vienais metais lietuviai sostinės stadione moko austriškuosius kolegas išsilaikyti tik užžėlusius arimus primenančioje aikštėje, kitais metais Zalcburgo pašonėje, virš debesų esančioje futbolo aikštėje, jie jau tikrina lietuvaičių ištvermę išretinto oro sąlygomis ir žemiau aikštės skrendančių lėktuvų gaudimu. Ilgametis Austrijos komandos lyderis ir šių metų čempionato organizacinio komiteto vienas iš vadovų Jochanas Janushewsky ypač apsidžiaugė nauju susitikimu, tik nelabai buvo nudžiugintas tuo, kad burtai suvedė komandas į vieną pogrupį.
Įsijungus naujoms komandoms iškilo ir keletas klausimų, kaip toliau stabilizuoti čempionatų nuostatus, nes kiekviena komanda, atėjusi iš jai priimtų ir jos diktuojamų sąlygų arijalo, nori primesti sau palankesnius sprendimus. Insbruke komandų kapitonų susirinkime jau išryškėjo tolimesnės pastovių nuostatų gairės. Medikų futbolo čempionatuose gali dalyvauti ne jaunesni kaip dvidešimt penkių metų medicininį išsilavinimą turintys asmenys, kuriuos turi patvirtinti valstybės Sveikatos priežiūrą kuruojanti institucija. Rungtynių metu aikštėje visą laiką privalo būti ne mažiau trys medikai vyresni nei trisdešimt penkerių metų su skirtuku ant marškinėlių. Anksčiau buvo leista komandoje turėti vieną futbolininką profesionalą, išskirtą raudonu raiščiu. Priimta, kad ateityje to nebus, bet tos komandos, kurios turi tokį žaidėją, gali jį registruoti varžyboms, tik negali jo keisti kitam čempionatui. Todėl Lietuvos komandoje žaidžiantis konsultantas-trenerio asistentas Vitalijus Daniličevas iki paskutinės savo sportinės veiklos dienos ilgiau ar trumpiau pasmerktas būti aikštėje su medikais. Galutinai nusistovėjo nuostata, kad kitas čempionatas vyks vis kitoje šalyje, tikslu populiarinti medikų futbolą ir siekti, kad jis apimtų ne tik įvairias šalis, bet ir surinktų visus olimpinius kontinentus. Pagaliau išsipildė Vokietijos komandos kapitono, tuo pačiu ir vieno iš pasaulio medikų futbolo organizacinio komiteto nario, Clemens Vogel svajonė.
Kitais metais medikai rinksis futbolo tėvynės Mančesterio mieste, dar po metų Švedijoje. Nauja čempionatų dalyvė JAV pažadėjo, kad po dviejų metų tikrai siūlys savo kandidatūrą organizuoti čempionatą.
Sirgalių vėliavnešė Gitana Tamošaitienė
Bet grįžkime prie čempionato. Burtai lėmė, kad Lietuva pateko į pogrupį kartu su Pietų Korėjos, Austrijos ir nenusakoma JAV komandomis. Jei pirmos dvi jau buvo pažįstamos, tai visiems replikas mėtantys amerikiečiai buvo paslaptis savo žaidimu, nors sklido kalbos, kad ne taip seniai savo šalyje leidę veistis angliškojo futbolo bacilai, komandos dirigentu pasikvietė Galax sportinio judėjimo vieną iš specialistų Jim Lillie. Kaip jis vėliau, po triuškinančios nesėkmės prieš Lietuvą (1-5), prisipažins, kad treniruoja vaikų ir merginų komandas ir pakvietimas treniruoti medikus ir vykti į čempionatą buvo stiprus iššūkis.
Jei pirmomis dienomis jūsų komanda man buvo atmestinė, tai po konkrečios pergalės prieš P.Korėjos komandą ir sunkios bet profesionalios kovos su Austrija, aš jus teikiu savo žaidėjams kaip vieną iš protingų ir visa komanda žaidžiantį kolektyvą, prisipažino Jim Lillie.
Užėmusi pirmą vietą pogrupyje Lietuva savo kelyje pamatė Katalonijos tvirtovę, kurią įveikti garbe laiko visos medikų čempionatuose dalyvaujančios komandos. Katalonai čempionatuose pabrėžtinai atskiria save nuo Ispanijos ir tai jau tapo tiek įprasta, kad organizacinis komitetas ir susitaikė su tuo. Bet futbolas yra futbolas ir pasaulinėje šios sporto srities specialistus skirsto pagal pasiekimus, o ne pagal nacionalinius ar politinius aspektus. Tik pasibaigęs pasaulio futbolo čempionatas patvirtino ispaniško futbolo stiprumą šiuo metu. Medikų čempionato teisėjai labai greitai į tai sureagavo, kas buvo akivaizdu rungtynių su katalonais metu. Lynojo. Gamta, lyg norėdama išlyginti prieš rungtynes dvelkusias abejones apie nelygiaverčius varžovus, vandeniu stengėsi sulyginti komandų pajėgumus.
Treneris Albertas Sanulaitis aiškina Evaldui Burzdikui atakos planą
Pirmas kėlinys jau ėjo antron pusėn kai stipriu iš kokių 25 metrų, vėliau žiūrovai pasakys kaip Forlanas Lietuvos komandos centro gynėjas Valius Bagdonas peršovė visas katalonų gynybines linijas ir patį vartų sargą. Štai nuo tada prasidėjo tikrasis futbolo spektaklis. Truputį padedami teisėjų, katalonai puolė kolegų vartus, bet patikimai vartus užrakinęs Gintaras Gelžinis žlugdė visus priešininkų akibrokštus greitai pelnyti atsakomąjį, o netrukus gal ir pergalingą įvarčius. Laikas, atakuojantiems greitai, besiginantiems skausmingai lėtai, savo nekeičiamu greičiu, artėjo prie rungtynių finalo. Lietuvos sirgalių stovykloje pavieniai balsiai tyliai jau tarė tradicinį ačiū, kai pridėto laiko 83 minutę, po nelemto kampinio, po susigrūdimo vartininko aikštelėje, kamuolys begėdiškai kirto vartų liniją. Vieni džiaugėsi lyg laimėję finalą, kiti vienas į kitą žvelgė, ieškodami pasiteisinimo. Baudinių lažybas su tokiais priešininkais daugelis iškeistų į rungtynių pratęsimą, bet medikų čempionato nuostatose pratęsimas nenumatytas. Štai čia ir išryškėjo vartininkų psichinis, sportinio pykčio ir profesionalumo arsenalas. Jei rungtynių metu katalonų vartininkas darė mažiau žaidybinių klaidų, tai likus vienas prieš vieną, ankstesnė veikla liko praeityje. Pirmi muša pasaulio čempionų kolegos . . . ir kamuolys ramaus kaip Insbruko kalnai Gintaro Gelžinio rankose. Atsakomuoju smūgiu Remigijus Mielinis nepaliko vartininkui vilties bent paliesti kamuolį. Lietuvos vartų sargas po sulaikyto kamuolio lyg pasikrovė budrumo, atsakomybės ir išdidumo. Juk atsirado galimybė sutramdyti išdidžiuosius koridos mylėtojus.Kaip ir dera profesionalui, Vitalijus Daniličevas, suklaidinęs vartininką, pasiunčia akcentuotą kamuolį į patį apatinį vartų kampą. Priešininkų gretose įtampa pasiekia apogėjų. Gelbėti savo šalies garbės eina šimtaprocentinis penaltistas Cosme Garsia ir . . . kamuolys skrieja virš vartų. Trečią įvartį, o tuo pačiu ir kelialapį į pusfinalį, pelno Giedrius Pertyla.
Po Vitalijaus Daniličevo smūgio jokių šansų Ispanijos vartininkui
Po baudinių su Ispanija lietuviai sveikina ir dėkoja vartininkui Gintarui Gelžiniui
Pusfinalio rungtynėse, patikrinti lietuvaičius ar tikrai taip išlaiko pastovumą, laukė galinga Anglijos vienuolikė, nustūmus vokiečius žemiau ir tuo, atkeršijus už tai, ką jų draugai padarė Pietų Afrikoje. Apylygė kova vyko visą pirmą ir dalį antro kėlinio, kol po vieno kito kampinių, Lietuvos komandos gynyba pradėjo išsiderinti. Eilinės anglų atakos metu vartininkas liko vienas prieš žiaurią tikrovę ir kamuolys suspurdėjo tinkle. Progų išlyginti žaidimą atsirado netrukus, bet kamuolys lyg užburtas skriejo greta virpstų, tik niekaip nenorėjo užsukti į vartus. Tokiais atvejais, sirgaliai sako išryškėja nerašyta taisyklė neišnaudojai progos, ja pasinaudos kitas, medikai prideda pradeda veikti Merfio dėsnis. Teisėjas jau žvilgčiojo į laikrodį, kai nauja erdvė susiformavo lietuvių gynybos centre. Ja netruko pasinaudoti futbolo tėvynės ainiai ir patvirtinti, kad šiais metais jie stipresni.
Dėl aukso susirungti ruošėsi Vengrijos ir Anglijos, o dėl likusios prizinės vietos Brazilijos ir Lietuvos komandos.
Mažojo ir didžiojo finalų diena išaušo saulėta ir rami. Buvo numatyta, kad pirma bus sužaista dėl trečios vietos, o po jų vyks finalas. Stadiono pakraštyje rinkosi tautiškais rūbais pasipuošę ansambliečiai. Repetavo. Tuo metu dar niekas negalėjo pasakyti, kad tai ir buvo visas jų pasirodymas. Gamta ruošė siurprizus, bet iki jų buvo dar valanda.
Prieš rungtynes su brazilais gamtos košmarų niekas nenumatė
Brazilijos ir Lietuvos medikų komandos viena kitą žino ne iš aprašų. Brazilai techniški, pasauliui tai ne naujiena, turi savo žaidimo braižą, taip pat žinomą nuo ko nukopijuotą. Lietuviai, skaudžiai išvakarėse pamokyti anglų, nusiteikią paskutines čempionato rungtynes sužaisti garbingai, viltingai žvelgė į dangų, tikėdamiesi šlapios paramos. Brazilijos komandos atstovai, lyg nujausdami lietuvių norus žaisti šlapioje aikštėje, atėjo tartis, kad gal pereiti į kitą aikštę, jei kartais pradėtų lyti. Sutikimo negavo.
Turbūt niekas negalėjo nusakyti ar net sugalvoti tokio scenarijaus, kokį pateikė gamta. Rungtynės prasidėjo būdingomis žvalgytuvėmis. Brazilai lėtai perdavinėjo kamuolį vienas kitam ir staigiu spurtu stengėsi netikėtai užklupti lietuvius nepasiruošusius. Lietuviai plačiai, ilgais perdavimai po truputį artinosi prie priešininkų baudos aikštelės ir bandė išvesti vieną iš puolėjų į palankią smūgiuoti poziciją. Greitakojai Giedrius Pertyla ar Evaldas Burzdikas kiekvieną akimirką buvo pasiruošę komandos planus užtvirtinti įvarčiu. Jau pirmas kėlinys ėjo į pabaigą kaip netikėta brazilų ataka baigėsi įvarčiu. Komandos išėjo pailsėti skirtingai nusiteikę, mūsiškiai, kadangi rungtynės vyko lygiaverčiai, pasiruošę kovoti už vietą po saule, futbolo virtuozai neleisti lietuviams perimti iniciatyvos.
Žiema vidurvasarį
Antro kėlinio antros minutės pradžioje gamta pateikė tokį siurprizą, kad dar ne vieną dešimtmetį Insbruko čempionato dalyviai atsimins ir anūkams pasakos. Nuo iš visų pusių Insbruką supančių kalnų viršūnių, tiesiogine prasme, nusileido tamsūs, švininiai debesys ir prasidėjo košmaras vandens lavina plūstelėjo ant žemės. Teisėjai buvo priversti nutraukti rungtynes. Negana to vasaros diena staiga virto viduržiemiu, ant žemės pabiro pupos dydžio ledai. Praėjo beveik valanda, aikštė pavirto nenaudojamu žemės plotu. Dar po pusvalandžio viskas pradėjo rimti ir teisėjai bei šeimininkai, pasiėmę ... šluotas, vėliau stalus pradėjo vandenį išstumdinėti iš aikštės vidurio į pakraščius. Lietuvių komandos gretose pleveno viltis, kad tai mūsų oras ir reikia pabandyti brazilus sulyginti su visais, nes prieš varžybas, lyg nujausdami, priešininkų atstovai bandė tartis su mūsų žaidėjais, kad pereiti į sausesnę aikštę. Nelygiose, šlapiose ir dumblinose aikštėse futbolo mokyklas pabaigę lietuvaičiai savo šanso atiduoti nesutiko.
Su stalais prieš balas
Užsitęsusių rungtynių antro kėlinio pradžioje netikėta lietuvių ataka privertė brazilus pradėti žaidimą iš centro. Iš dešinio baudos aikštelės kampo staiga spurtavęs Darijus Skaudickas brazilų vartininkui nepaliko jokių vilčių, stipriai smūgiuotas kamuolys, atsitrenkęs į virpstą, įskriejo vartuosna. Gamtos padedami lietuviai įnirtingai taškėsi balose ir vis labiau grasino priešininkams. Bet laikas nenumaldomai tiksėjo link kėlinio pabaigos, kai reta brazilų ataka buvo priverstinai nutraukta baudos aikštelėje. Vienuolikos metrų baudinį geltonai mėlyni išpildė pagal mokykloje išmoktą programą ir tuo pačiu prizininkų titulą pasiėmė liūdnai žvelgiant lietuviams į laikrodį.
Finalas, kaip ir tikėtasi, vyko labai atkakliai ir, žinant, kad tai žaidžia gydytojai, labai grubiai. Vieni buvę praeitų metų čempionai, kiti daugkartiniai nugalėtojai, be jokių žvalgybų stengėsi baigti viską dar rungtynių pradžioje. Tačiau laikas ėjo, o rezultatas buvo nulinis. Antro kėlinio viena iš sunkių vengrų atakų netikėtai įgavo prasmę, kai skersuotas kamuolys, po susistumdymo vartininko aikštelėje suspurdo vartuose. Kilo daug ginčų, bet teisėjas jau stovėjo aukštės centre ir į kalbas nesileido. Anglai puolė atakuoti, o vengrai to tik ir laukė. Antras įvartis, jau be abejonių ir ginčų, buvo priimtas kaip paskutinis ir patvirtinantis, kad šiais metais stipriausia komanda yra Vengrijos.
Geriausias čempionato gynėjas Egidijus Burzdikas
Negalima nepaminėti dar dviejų momentų. Pirma tai, kad lietuviai, be sportinių varžybų, dalyvavo ir mokslo kongrese, kur profesionalų, paremtą praktiniais patikrinimais ir moksliškai pagrįstą, perskaitė Laurynas Žemaitis. Tema tikrai buvo pasirinkta aktuali, ką parodė gausūs klausimai ir diskusijos. Kadangi čempionatų dalyviai vyresni nei 25 metų, o gyvenimo logika mus skatina suprasti, kad ligos, o ypač vėžinės, jaunėja, prostatos (priešinė liauka) vėžio atvejai yra aktualu kada artėja pirmas gyvenimo trečdalis į pabaigą. Antra, Lietuvos medikų palaikymo komanda, savo organizuotumu ir
skardžiais balsais tikrai buvo stiprus argumentas, neleidžiantis vyrams pasimesti. Prisirinkę tuščių plastikinių butelių, primetę akmenukų ir tuo pagaminę triukšmingas barškines vuvuzelas kėlė tokį triukšmą, kad aistringieji brazilų sirgaliai turėjo pripažinti lietuvių aukštesnę klasę pagal skardumą. Visai sirgalių komandai energingai vadovavo Gitana Tamošaitienė, nei minutei nepalikdama Lietuvos vėliavos.
Baigėsi dar viena, iš taip retų, medikų švenčių. Grįžę vėl imsis sunkaus, atsakingo ir ne visada sėkmingo darbo. Kitais metais medikų futbolo čempionato šeimininkais bus anglai. Jie numatę varžybas surengti Mančesteryje. Austrijos čempionato organizatoriams anglų komandos kapitonas Paul Fourie ir komandos vadovas Arif Kazi prisiminimui įteikė kamuolį su kitų metų simboliais.
Čempionato prizas komandos trenerio Alberto Sanulaičio rankose
Žinoma, nebūtų buvę Lietuvos medikų tarpe tokių švenčių, jei jas nekurtų tie, kurie, nebodami sunkumų, aukodami savo ir šeimos laiką, vyksta į visas pasaulio sritis ir atokiausias šalis, kad dar kartą priminti, jog Lietuva nepriklausoma ir gali pateikti nemaža sportinių ir mokslinių siurprizų. Štai tie, kurie be Hipokrato priesaikos darbo iškilmėse, neretai gieda Tėvynės himną futbolo aikštėse:
Lietuvos rinktinė: komandos vadovai Romualdas Sabaliauskas ir Aivaras Dovydaitis, treneris Albertas Sanulaitis, žaidėjai Jurijus Karpovičius, Gintaras Gelžinis, Algirdas Tamošaitis, Artūras Skikas, Darius Daunoravičius, Egidijus Burzdikas, Evaldas Burzdikas, Saulius Malinauskas, Giedrius Petryla, Donatas Tamošaitis, Remigijus Mielinis, Darijus Skaudickas, Vitalijus Daniličevas, Kąstytis Bušauskas, Evgenijus Maslenikovas, Giedrius Pranskevičius, Vytautas Ivanauskas, Valius Bagdonas, Adomas Petrulevičius, Andrius Bendoraitis, Povilas Žukauskas, Laurynas Žemaitis, Aloyzas Dambrauskas.
|
