Neįgaliesiems

K. Jasaitytė išsamiai – apie tėčio įtaką renkantis futbolą, neeilinę laukiančią patirtį ir sparnų pakėlimą

Jau po kiek daugiau nei mėnesio Lietuvoje prasidės tarptautinis renginys – Europos merginų U19 čempionatas, kuris liepos 14–27 dienomis vyks Kaune, Jonavoje ir Marijampolėje.

Šeimininkių teisėmis turnyre dalyvaus ir Lietuvos rinktinė, kuri A grupėje žais su Anglijos, Prancūzijos ir Serbijos bendraamžėmis.

Lietuvės visus susitikimus žais Kauno Dariaus ir Girėno stadione, o ten į aikštę komanda ves komandos kapitonė Karolina Jasaitytė.

Išsamiame interviu ji atvirai papasakojo apie augimą sportininkų šeimoje, tėčio įtaką pasirenkant futbolą ir laukiantį čempionatą bei naują etapą JAV.

„Mokausi sporto mokykloje, labai gerai, kad mokytojai irgi supranta, kad atstovaujame Lietuvai, savo sportui. Duoda mažiau darbų, bet lygiai taip pat duoda pasiruošti egzaminams, bet reikia gebėti spausti ir save, kas kartais būna sunkiausia. Būna spaudimo ir mokykloje, ir šeimoje, subalansuoti nėra lengva, turi labai atsiduoti. Bet aš noriu sieti savo gyvenimą su futbolu ir kažką reikia paaukoti“, – apie dabartinį laikotarpį, pažymėtą 12-os klasės brandos egzaminais, pasakojo žaidėja.

– Kaip įvyko pirmasis atsiradimas futbole?

– Gyvenau futbolu, vaikystę praleisdavau stadionuose, žiūrėjau, kaip žaidžia tėtis. Išvažiavome į Norvegiją, ten ir prasidėjo tokia kaip ir karjera, man buvo 8-9 metai. Pradėjau žaisti su berniukais. Gyvenome saloje, kur buvo dvi komandos, reikėdavo važiuoti, žaisti. Tada grįžome į Lietuvą ir atėjo supratimas, kad tikrai noriu žaisti. Prasidėjo treniruotės su merginų komanda, vėliau atėjo rinktinė, buvo labai gera gauti tokį įvertinimą, nuo to iš esmės viskas ir prasidėjo.

Luko Bartkaus nuotr.

– Jūsų tėtis buvo du kartus išrinktas geriausiu Lietuvos moterų futbolo treneriu, kaip atrodo jūsų kasdienybė su juo – ar tai sukasi apie futbolą, ar stengiatės nuo tos temos atsitraukti?

– Apie futbolą kalbame tikrai labai daug, stebime rungtynes, aptariame, taip pat kalbame daug ir apie moterų A lygą, vyrų A lygą. Dabar gerai, kai šeimoje tuo gali gyventi, įsijungia ir mama. Šeima mane labai supranta, labai palaiko, kartais – ir spaudžia. Kai tėtis buvo treneris, turėjau dirbti dar daugiau, kad parodyčiau, kad ne per tėtį žaidžiu, o dėl to, kad aš galiu ir moku žaisti. Ką išmokau, išmokau iš jo – kaip žaidėja ir kaip žmogus, esu labai dėkinga, nes parodė man tokį kelią. Dabar yra pirmas sezonas, kai nesitreniruojame kartu nei klube, nei rinktinėje, tai irgi yra nauja patirtis.

– Ar nebūdavo papildomų replikų, minčių žaidžiant treniruojamai tėčio?

– Žmonės gali taip galvoti, kai manęs nepažįsta, o aš noriu viską parodyti savo žaidimu. Kai žmonės pamato, kaip aš žaidžiu, kaip kovoju aikštėje, tai tikrai negali būti tokio įspūdžio. Aišku, to tokio spaudimo yra iš visur, dėl to man reikia dar daugiau dirbti ir leisti žmonėms pamatyti, kad viską aš darau iš savęs.

– Kaip atrodo jūsų poilsis, kaip jūs mėgstate atsipalaiduoti?

– Man tai yra buvimas gamtoje, buvimas su savimi arba su draugais, pabėgti nuo to futbolo, bet visa aplinka yra vien futbole, visi mano gyvenimo žmonės yra futbole, tai kartais atsiplėšti nuo to būna sunku, tačiau kai pabūnu viena, su savimi, paskaitau knygą ar pasivaikščioju – vis tiek atsipalaiduoju ir pasikraunu kitai dienai. Net ir nueiti pažiūrėti futbolo rungtynių gali būti atsipalaidavimas – negalvoti tiesiogiai apie futbolą, bet būti jame.

– Kaip atrodo mokyklinis gyvenimas, kiek pamokų tenka praleisti?

– Nemažai, tikrai nemažai. Žinoma, mokykloje grafikas tikrai yra suderintas neblogai – po trijų pamokų turime treniruotę, po to vėl grįžtame į pamokas. Yra galimybė mokytis ir nuotoliniu būdu, jei būna ilgesnės stovyklos. Lengva nėra, bet esu dėkinga mokytojams, kad jie supranta. Mūsų mokykloje yra iš esmės vien tik sportininkai, visi vieni kitus palaikome, jaučiamas didelis palaikymas tarp skirtingų sporto šakų, vyksta konsultacijos, tas ir padeda susikaupti egzaminams, pačios pasirinkome tokį kelią.

– O ar turite kažkokius ritualus prieš rungtynes ar svarbius turnyrus?

– Autobuse visada turi būti muzika, būna, ir padainuojame. Tai nėra pats tas susikaupimo periodas, labiau tas periodas be streso. Atvykus į stadioną jau yra susikaupimas, bet muzika vis tiek turi būti. Tarpusavyje pajuokaujame, kad nebūtų įtampos, pažiūrime standartines situacijas. Atėjus treneriams visos stojame į ratą, pasikalbame, tada laukia apšilimas, dar vienas pokalbis ir rungtynės. Tai labai padeda, nes viena kitą labai motyvuojame, su šia komanda aš jaučiuosi kaip šeimoje, žinau, kad galiu joms sakyti bet ką ir jos nesupyks. Svarbu rasti ryšį su visomis. Kitos komandos gal ritualų turi daugiau, pas mus jų yra mažiau.

Luko Bartkaus nuotr.

– Kalbant apie rinktinę – kokį žaidimą ši rinktinę nori žaisti, koks yra norimas braižas?

– Žaisime prieš labai stiprias rinktines. Norime parodyti, kad galime žaisti tą tokį gynybinį futbolą, bet lygiai taip pat norime palaikyti ir kamuolį ir išeiti į atakas. Ieškome būdų, kaip išeiti į tas atakas, kaip išnaudoti standartus. Turime būti realistai, suprasti, kad esame labai maža šalis ir žaisime prieš dideles futbolo valstybes, tad turime pasinaudoti kiekviena proga.

– Kokia šio čempionato nauda gali būti Lietuvos moterų futbolo raidai, visai šaliai?

– Kiekvienai žaidėjai tai yra geriausia galimybė parodyti save. Bus daug skautų, komandų, kurios stebės šį čempionatą. Svarbu parodyti, kad galime, būdama maža šalis, sėkmingai pasirodyti ir kaip komanda, kad galime tinkamai atstovauti šaliai.

Šiuo čempionatu ir yra siekiama pritraukti dar daugiau žmonių, parodyti, kad moterys gali ir moka žaisti futbolą. Tai yra populiariausias sportas pasaulyje ir žmonės turi norėti atvykti, jį stebėti. Galime daugiau neturėti galimybės pažaisti prieš tokias šalis, tad turime tai vertinti ir pasiimti kaip patirtį tolimesniam savo augimui.

– Po čempionato išvyksite į JAV ir pradėsite studijuoti bei žaisti futbolą ten. Kokie tokio sprendimo motyvai ir lūkesčiai?

– Buvau tai nusprendusi dar prieš metus ar porą, nes ten moterų futbolo lygis yra pats aukščiausias. Per agentūrą atradau universitetą, kuris žais vienoje geriausių Konferencijų. Lygis yra labai aukštas, žaidėjų ten labai daug, tiesa, užsieniečių – ne tiek. Man labai patiko trenerių štabas, nes dabartinis komandos treneris buvo JAV moterų rinktinės štabe, kai jos pasiekė didžiausias pergales. Gavau pilną stipendiją, tai irgi prisidėjo prie to, kad norėčiau vykti ten.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS

ATRIBUTIKA

Pasipuoškite oficialia Lietuvos futbolo federacijos atributika, taip demonstruodami savo atsidavimą ir palaikymą.

Informacija

Lygos ir kita informacija

JŪSŲ ĮSIMINTOS VARŽYBOS