Lenkijoje vykusiame FISU pasaulio studentų salės futbolo čempionate debiutavo 14 Lietuvos rinktinės žaidėjų, kuriems tai tapo įsimintinu potyriu bei garbe atstovauti tėvynei.
Mūsų rinktinės kapitonas Dominykas Daunoravičius tapo rezultatyviausiu komandos žaidėju, per 6 rungtynes įmušusiu 4 įvarčius. Po du įvarčius čempionate pelnė Nojus Penikas, Gustas Zenkovas ir Danielius Zybartas, o kartą – Aloyzas Linkevičius ir Jurgis Stankevičius.
Dominykas Daunoravičius perteikė savo įspūdžius apie čempionatą, kuris priminė intensyvų maratoną bei buvo vaikinuotas 14-ąją vieta.
–Kaip asmeniškai priėmei šią galimybę atstovauti Lietuvai šiame FISU organizuotame pasaulio čempionate?
–Atstovauti Lietuvai yra didelė garbė, todėl priėmiau tai su dideliu džiaugsmu ir pareiga. Su dideliu nekantrumu laukiau šio turnyro Lenkijoje.
–Kokiais lūkesčiais vedamas keliavai su rinktinės nariais į Varšuvą? Kaip klostėsi Jūsų susižaidimas?
–Asmeniniai lūkesčiai buvo dideli – laimėti. Nematau prasmės važiuoti, kad tik sudalyvaučiau turnyre. Susižaidimo trūkumas jautėsi, neturėjome draugiškų rungtynės, tik treniruotes, kurių taip pat nebuvo labai daug. Visgi, su dideliu noru ir užsispyrimu komanda atidavė visą save.
–Kokie buvo didžiausi iššūkiai grupių etapo rungtynėse? Kas labiausiai įsiminė iš tų trejų rungtynių?
–Grupių etapas buvo skaudus. Pirmos rungtynės prieš Saudo Arabijos žaidėjus buvo, mano manymu, skaudžiausios, kurias privalėjome laimėti. Su visais kovėmės ir parodėme, kad mus reikia gerbti. Galiausiai pavyko pasiekti pergalę prieš Naująją Zelandiją, tačiau to nepakako, jog kovotume dėl 1–8 vietų.
–Varžybose dėl 9–16 vietų taip pat sekė du pralaimėjimai ir pergalė. Kaip apibūdintum pasirodymą to etapo rungtynėse?
–Tas varžybas vertinu dvejopai. Teigiamai, jog pasiekėme užtikrintą pergalę prieš amerikiečius, o neigiamai, jog pirmas rungtynes prieš Kosta Rikos rinktinę pralaimėjome, kur buvome įsiveržę į priekį pirmi. Tačiau tai yra salės futbolas ir už kiekvieną smulkią ir grubią klaidą greitai varžovai nubaudžia. Paskutinėse rungtynėse su kipriečiais scenarijus pasikartojo kaip ir su Kosta Rika.
–Lietuvos rinktinė pelnė „Fair Play“ apdovanojimą. Kokiomis savybėmis dar išsiskyrėte šio čempionato metu, tavo nuomone?
–Džiaugiuosi dėl šio pelnyto apdovanojimo. Išsiskyrėme kovingumu, nes niekam nebuvo lengva prieš mus žaisti. Per 7 dienas sužaisti 6 rungtynes, tai yra labai rimtas dalykas. Visi jautėme nuovargį, tačiau net ir su mikrotraumomis komandos draugai žaidė sukandę dantis iki pabaigos. Kiekvienas kovojome vienas už kitą.
–2026-ieji yra futsalo metai Lietuvoje – pradėjome nuo Europos čempionato rungtynių Kaune, o Jūsų rinktinės debiutas FISU čempionate papildė įsimintinų momentų puokštę. Kaip suvoki Jūsų pasirodymo svarbą šiame kontekste bei studentų sporto bendruomenei?
–Labai yra smagu būti debiutantams iš Lietuvos, kurie turėjo galimybę žaisti salės futbolą studentų pasaulio čempionate. Tikiuosi, tai nepaskutinis kartas, kai Lietuva dalyvauja ir bus kviečiama toliau.
–Ko palinkėtum rinktinės nariams bei kaip ši patirtis galėtų pasitarnauti plėtojant Lietuvos studentų futbolą?
–Rinktinės nariams norėčiau palinkėti nesustoti tobulėti salės futbole, sulaukti kvietimo atstovauti ir Lietuvos vyrų salės futbolo rinktinei. Ši patirtis gali pasitarnauti, jog gali atsirasti daugiau susidomėjusių studentų, matydami, kad šie gali gauti galimybę dalyvauti tokiuose turnyruose.
