Lietuvos vaikinų U21 rinktinė kovo mėnesį sužaidė dar dvejas rungtynes atrankoje į kitų metų Europos U21 vaikinų čempionatą.
Lietuviai du mačus sužaidė išvykoje – Velse, nepaisant ankstyvo įmušto įvarčio, buvo pralaimėta 1:2, o bendraamžiai iš Danijos Lietuvos ekipą savo aikštėje nugalėjo 3:0.
Po stovyklos ją ir abu pasirodymus reziumavo vyriausiasis šios vaikinų rinktinės treneris Tomas Ražanauskas.
„Velse buvome arčiau teigiamo rezultato, galėjome iškovoti bent jau tašką, neblogai pradėjome, įmušėme, bet varžovai greitai išlygino. Pačios rungtynės visą laiką buvo įtemptos, buvome arti to, kad pasiektume teigiamą rezultatą, bet pabaigoje praleidome antrą įvartį.
Bet vyrai tikrai norėjo, žaidė pagal galimybes. Labai sunki buvo ir savaitė iki to – A lygoje buvo trejos rungtynės per savaitę, dauguma žaidėjų jose dalyvavo, stovykla nebuvo lengva, ne tiek treniruotės, kiek atsistatymas, daug dėmesio skyrėmė būtent tam.
Kalbant apie rungtynes su danais, tai jie – turbūt mūsų grupės favoritai, žaidžia labai gerą futbolą, geruose klubuose, bet vėl, įvartis – pakankamai lengvas rungtynių pradžioje, nors visada akcentuojame pirmas 15-20 minučių. Keliame kampinį, tada blogas perdavimas, atsikirtimas, jų gynėjas išmušė kamuolį bet kur, mes leidome kamuoliui nukristi ant žemės, kas nėra atleistina, tada jų puolėjai įjungia savo galingumą… Atrodo, pats keli kampinį, bet praleidi įvartį, tikrai tai jėgų neprideda.
Bet tai, ką akcentavome, pavyzdžiui, žaidimą nuo vartų, pavyko tikrai neblogai, gal paskutinėje fazėje buvo sunkiau, bet nereikia norėti, tokia šiai dienai yra situacija, danai yra galingi, gaila, neišnaudojome turėtos geros progos antro kėlinio pradžioje, gal rungtynės būtų pasisukusios kitaip“, – pagrindinius akcentus dėliojo T. Ražanauskas.
– Pirmose rungtynėse Motiejus Burba pelnė įvartį po aktyvaus spaudimo varžovų aikštės pusėje. Ar toks ir buvo planas, akcentuotas žaidimo braižas?
– Mes net reikalavome, atidirbinėjome tai per treniruotes, kad neduotoume jiems lengvai įžaisti kamuolio, tai ir pavyko. Tokią progą turėjome ir Danijoje, kur išprovokavome varžovų klaidą. Su Velsu bandėme ten ieškoti laimės ir tai gerai pavyko.
– Šioje stovykloje galėjote remtis ir futbolininkais, jau buvusiais ir nacionalinėje rinktinėje – Matijumi Remeikiu ir Faustu Steponavičiumi. Kiek jie pridėjo solidumo būtent šioje stovykloje?
Matijus dabar nėra pačios geriausios formos, ir komanda ne geriausioje lentelės vietoje, tad Matijus – irgi ne išimtis. Tikrai gali žaisti daug geriau ir šiai dienai jis nebuvo pačios optimaliausios sportinės formos, jis tikrai gali žymiai daugiau, tai tikrai nebuvo jo geriausios rungtynės.
Faustas šiuo metu negauna laiko Bulgarijoje, per mėnesį sužaidė penkias minutes, tad negalime daug iš jo tikėtis, tai būtų naivu. Jis šiuo metu taip pat nėra geriausios formos, jam tikra nebuvo lengva žaisti, kalbėjome su juo apie tai.
– Kol kas per penkerias rungtynes rinktinė taškų dar neiškovojo, bet ar neaplanko mintys, kad kartais elementariai pritrūksta sėkmės? Beveik pavykęs sugrįžimas pirmose rungtynėse su Velsu, neįmuštas baudinys dvikovoje su islandais.
– Bet tai yra sportas, be sėkmės yra labai sudėtinga. Kažkur mums nepasiseka, pasiseka varžovams, mes kartais turime geresnes progas, bet mus paveda realizacija. Mes nesusikuriame 15 progų, kad leistume sau 10 jų neįmušti, gal tai irgi patirties tokiame lygyje trūkumas, nes tai, ką susikuriame reikia išnaudoti, tai nėra lengva.
Danai, islandai – jie turi progą ir išnaudoja, tau klaidų neatleidžia. Šiai dienai taškų nėra, bet priekaištų niekam turėti negaliu, gal ir mūsų situacija kiek nedėkinga, esame penkto krepšelio komanda, patys paskutiniai, atrodo visur kabiniesi, visur rezultatai minimalūs, bet vis tiek manau, kad einame gera linkme, nereikia nuleisti galvų, dar liko trejos rungtynės, kažkur už taškų vis tiek reikės užsikabinti.
– Šioje stovykloje neturėjote Armando Kučio, kuris sulaukė kvietimo į vyrų rinktinę ir ten įmušė pirmą savo įvartį. Kaip jūsų akimis atrodo šio puolėjo augimas?
– Dėl Armando tikrai džiaugiuosi, jis yra tikrai pridėjęs, kiek anksčiau šnekėjome ir su jo tėčiu Aurimu, kad jam šis sprendimas grįžti žaisti į Lietuvą išėjo į naudą, nes čia jau žaidžia su suaugusiais, mato jį nacionalinės rinktinės treneriai kiekvienose rungtynėse.
Pirmose rungtynėse mums jis negalėjo padėti dėl kortelių, todėl džiaugiuosi, kad jį pakvietė į vyrų rinktinę, ten jis įmušė pirmą įvartį ir dar ganėtinai svarbų. Jis turi visas galimybes žaisti A lygoje ir siekti aukščiausių tikslų. Tvirtai sudėtas, dar šiek tiek reikia padirbėti su kūnu, reikia dar daugiau pasitikėti savimi ir treneriai dėmesį į jį atkreips dar dažniau.
– Jau kurį laiką dėl sveikatos problemų nerungtyniauja Artemijus Tutyškinas, kokia yra jo situacija ir kada galima laukti jo sugrįžimo?
– Artemijus dar pernai susižeidė kelio raiščius, tačiau nedarė operacijos, kalbėjome dar ir prieš šitą langą, bet nutarėme jo dar nekviesti, nes tikrai nėra iki galo atsigavęs.
Aišku, mums jo labai trūksta, jis yra ir nacionalinės rinktinės kandidatas, tad tikrai linkime jam kuo greičiau pasveikti ir grįžti į tą sportinį ritmą, treniruotis su komanda. Jis tikrai norėjo atvažiuoti, bet priėjome prie tokios išvados, kad kol nežaidi su savo komanda ir nesitreniruoji pilnavertiškai, negalime rizikuoti, kad nenutiktų dar kažkas blogesnio.
– Kristupas Keršys ir Natanas Žebrauskas po etapų užsienyje prisijungė prie Lietuvos komandų. Kiek jiems yra svarbu vėl gauti reguliarų žaidimo laiką mūsų čempionate?
– Manau, jei ten tu nežaidi ir tau neduoda šanso žaisti, tai yra geresnis žingsnis grįžti ir pradėti viską iš naujo, atgauti pasitikėjimą, ypač jei tu moki ir gali žaisti, tai viskas sugrįš labai greitai. Dėl Natano – jam reikia čia žaisti, iš naujo įrodinėti, kad vėl atkreiptų dėmesį ir nacionalinės rinktinės treneriai.
Kristupas žaidė Latvijoje, buvo galima sekti ir žiūrėti, aš tą ir darydavau, tai žaisdavo, tai nežaisdavo. Atvažiavo į Šiaulius, komanda gerai sukomplektuota, daug lietuvių, nacionalinės rinktinės futbolininkų, ten jam lengva nebus, bet reikia įrodinėti savo vertę kiekvienoje treniruotėje, rungtynėse.
Treneriai duos jam šansą įsitvirtinti, ateityje jis turi tikrai gerą perspektyvą, jis yra kairiakojis, Lietuvoje neturime daug kairiakojų vidurio gynėjų, kurie galėtų gerai žaisti ir su kamuoliu. Jis buvo atakuojantis žaidėjas, tik Latvijoje jis pradėjo žaisti gynėju, tad įgūdžiai žaisti su kamuoliu tikrai yra išlikę.
– Artimiausias laukiantis iššūkis – vasarą vyksianti Baltijos taurė. Kaip šiuo metu mūsų rinktinė atrodo lyginant su Latvijos ir Estijos jaunimu?
– Manau, kad daugiau mažiau visi esame tame pačiame kontekste, vėlgi, reikia žiūrėti su techniniu direktoriumi, ką norime matyti Baltijos taurėje, ar norime matyti tuos pačius žaidėjus, ar jau kažką pritraukinėti iš U19 rinktinės, nes mūsų ciklas jau eina į pabaigą, kitais metais jau bus jaunesni žaidėjai, apie tai reikia kalbėti, kokia yra mūsų vizija, ko mes norime, tai priklauso ne nuo manęs vieno.
O dėl varžovų – daugiau mažiau esame tose pačiose rogėse, didelio skirtumo tarp mūsų rinktinių nematau.
