Ugnė Šmitaitė – iš Šilalės kilusi futbolininkė, žaidusi Lietuvos ir Kosovo klubuose, 2017 m. pelniusi metų žaidėjos nominaciją. Savo futbolo kelią pakreipusi į futsalą, o šiuo metu – į teisėjos darbą.
Futbolo treniruotės su vaikinais, kurias Ugnė lankė iki 18 metų:
„Kartais manydavau, kad teks viską mesti, nes buvo ir patyčių, ir „patraukimo per dantį“, ir įvairių išdaigų. Tačiau išlikau stipri, gal todėl dabar žiūriu visokias išlikimo laidas.
Neslėpsiu, buvau visokia: mokanti prisiderinti prie aplinkos, prie žmonių, arba kaip tik, atstumianti tuos, kurie manęs nemėgsta dėl mano išvaizdos ar, kad esu mergaitė. Tačiau viskas keičiasi, žmonės auga ir supranta, kad paauglystė visiems nėra gražiausias laikotarpis, ją pavadinčiau „karusele“.
Kodėl? Nes kai buvau maža, labai mėgau atrakcijas, suptis karuselėse, laipioti medžiais, bet kuo dariausi vyresnė, atsirasdavo tam vis didesnė baimė. Lyginu paauglystę su karusele, todėl, kad vieną dieną joje supiesi ir tau smagu, o kitą, matai, kad jau jos nemėgsti. Taip pat galiu paminėti, jog tie vaikystės, paauglystės vaikinai mane padarė šiek tiek „grubesne“ moterimi, nevengiančia atrėžti šiurkštesniu pokštu nei sulaukiu pati, todėl ir dabar vyrai, vaikinai nejaučia diskomforto būdami su manimi, kad gali pasakyti kažką, kas, jų manymu, galėtų įžeisti.“
Prisiminimai apie pirmąjį kvietimą į merginų rinktinę:
„Tai šiek tiek juokinga istorija. Tauragėje buvo mano pirmoji merginų komanda. Ten buvo net sunkiau nei su vaikinais, nes merginos yra daug konkurencingesnės asmenybės. Pamačiusios mane turbūt visos pagalvojo, kas čia per merga, nes taip jaučiausi ir pati.
Sužaidžiau pirmąsias rungtynes, manau pasirodžiau neblogai, todėl visada žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Laikui bėgant susibičiuliavau su visomis komandos „sielomis“, tapau tikra komandos nare, užsitarnavau pagarbą iš kitų, pasijaučiau pritapusi.
Greit sužinojau, kad kelios merginos iš komandos buvo pakviestos atstovauti U-17 rinktinei. Šiek tiek nusivyliau, nes manęs tame sąraše nebuvo, bet manau supratau, jog ne viskas vyksta taip greit ir paprastai.
Tačiau greit viskas pasisuko kita linkme ir gavau pasiūlymą atvykti į stovyklą. Mūsų nuotrauką įdėjo net į laikraštį! Po keletos metų sužinojau, kad aš tikrai buvau ta merga, apie kurią virė nemažai diskusijų, nes juk mane dar ir į rinktinę pakvietė, o kitų ne! Dabar tai kelia juoką.“
Apie replikas, jog merginai iš futbolo nėra galimybių užsidirbti:
„Jaunesniame amžiuje aš ir nesiskųsdavau, kad man trūksta pinigų ar drabužių, kadangi mane išlaikė tėvai, nors stengdavausi užsidirbti ir pati. Mėgau savarankiškumą nuo mažens, o išvykos į rinktinės stovyklas dar labiau privertė pradėti rūpintis pačia savimi. Tiesą pasakius, anksčiau žmonėms nekildavo šis klausimas, kadangi futbolas buvo mano hobis.
Bręstant atsirado poreikis išgyvenimui ir nuolatiniam savęs pasirūpinimui, todėl turėjo atsirasti darbas ir kitos veiklos, iš kurių būtų galima gyventi. Tada susimąsčiau, kad futbolas yra lyg darbas, nes aš atiduodu jam didžiąją dalį savo dienos. Supratau, kad iš futbolo išgyventi moterims yra tikrai sunkiau. Todėl pasirinkau kitą, ne žaidėjos kryptį – teisėjavimą ir treniravimą.“
Posūkis į teisėjavimą:
„Tik atvykusi studijuoti supratau, jog galiu būti ne tik žaidėja, bet ir trenerė, o po to ir teisėja. Kartais pagalvoju, kad tokiems žmonėms kaip aš sudėtinga stebėti futbolo rungtynes, nes sunku susikoncentruoti į vieną dalyką, kadangi stebiu kaip žaidžia žaidėjai, kokią taktiką pasirinkę, kokie standartai atliekami, o tada akys nukrypsta į teisėjų judesius ir sprendimus.
Kalbant apie teisėjavimą, tai kai po pirmų savo suteisėjautų rungtynių, kai nežinojau net kaip kelti vėliavą ar kokios išties yra futbolo taisyklės. Gavau klausimą kelintą kartą teisėjauju, nes atrodo,kad tikrai ne pirmą. Kažkam paglosčius savimeilę, įsižiebė noras mėginti toliau.
Kontraversiška patirtis Kosove:
„Kosovas – mano svajonių šalis, į kurią daugiau negrįžčiau ir niekam nesiūlyčiau. Mano agentas buvo užsienietis, tačiau žmogus, kuris su juo suvedė – lietuvis. Todėl nebuvo taip baisu. Baisiausia buvo tai, kad po dienos aš jau pasirašiau trumpalaikį kontraktą ir nuo tos dienos miegojau neramiai. Kas sužinojo, galvojo, kad juokauju. Na, bet juokas juokais, aš ten išskridau.
Kai mane parodė per televiziją, mano „Facebook“ nenustojo mirgėjęs nuo žinučių ir kvietimų į draugus. Nuo tada bijojau viena išeiti į parduotuvę, kuri už šimto metrų. Pliusas – įdegiau, minusas – visada buvo nesveikai karšta. Jei sakau visada, reiškias visada.. kai miegu, kai valgau, kai išlipu iš dušo, kai važiuoju į treniruotę, kai neveikiu nieko, kai treniruojuosi… tapau tikru kiborgu, išsausėjau lyg kultūristė.
Pasiruošimui pasibaigus, vykome į Vengriją, kur turėjome dalyvaut Čempionių lygos atrankinėse varžybose. Niekam nesakiau, bet buvau nusipirkusi bilietus į Lietuvą jau prieš vykstant į atrankines. Man buvo nebesvarbu, ar mes pateksime, ar ne, bet kad man užteks Kosovo – žinojau. Pralaimėjome abejas pirmąsias rungtynes. Vyko pokalbis su komandos vadovais, nors liko sužaisti paskutines rungtynes, viena geriausių žaidėjų išvažiavo į Šveicariją (ji ten žaidė), o aš gavau kvietimą važiuoti kartu… pala pala, mums dar vienerios rungtynės!
Rungtynių diena. Važiuojame autobusu, visa komanda verkia, nieko nesuprantu… pasirodo, kad turime pralaimėti 0:5 ir aš nežaidžiu pagrinde. Man buvo šokas. Tada supratau kas yra Kosovas. Aišku, jie liko skolingi kelis šimtus man, bet nebeturėjau motyvacijos dėl to kovoti. O kas juokingiausia, kad kiekvienais metais vis dar esu kviečiama sugrįžti. Šiemet taip pat gavau pasiūlymą, iš kito jų klubo, net pasiūlė padengti esamą skolą! Buvau sužavėta, bet atsisakiau.“
Geriausios metų žaidėjos prizas tapo staigmena:
„Manau, kad man pasisekė, jog aplink save turiu tikrai daug žmonių, kurie mane palaiko, ypač Šilalės miesto žmonės. Ne, tikrai nesitikėjau pelnyti nominaciją. Galvojau, kad ant scenos tikrai nereiks lipti, iki dabar save graužiu, kad neužsidėjau suknelės. Aš net neturėjau žodžių ką pasakyti, nes maniau, kad užlipus susprogs smegenys iš netikėtumo ir nuostabos. Nežinau ką galvojo kiti, bet po savo kelionės į Kosovą ir tikrai neblogo sezono, kaip žaidėja, jaučiausi nusipelniusi šio titulo. Šis laimėjimas man padėjo padėti tašką futbolininkės karjeroje.“
Pasikeitusi rutina pandemijos metu:
„Atgijo mano riedutininkės „karjera“. Vaikystėje ir paauglystėje buvau „skeitparko“ maniakė, praleisdavau ten dienų dienas. Todėl dabar pasitaikė puiki proga vėl išjudinti savo kaulus važinėjant riedučiais, taip pat tampu dviratininke. Išvažinėjau nemažai kelių su dviračiu, ateityje organizuosiu dviračių „tripą“. Beje, su sese suorganizavome dvi pažintines keliones Žemaitijoje ir Dzūkijoje. Buvo smagu susipažinti su nematytomis vietomis. Plius, perskaičiau knygą. Per pirmąją dieną po karantino išeisiu į balkoną be kaukės ir pasakysiu „Labas, Pasauli! Mes grįžtame.“
