„Moterys už futbolą“ antroje tinklalaidėje – pokalbis su Vytautu Tutliu, vienu ryškiausių moterų futbolo bendruomenės narių, ilgamečiu treneriu, Lietuvos moterų futbolo asociacijos (LMFA) įkūrimo iniciatoriumi, dabar einančiu asociacijos viceprezidento pareigas.
Šioje tinklalaidėje Vytauto Tutlio paprašėme pasidalinti įžvalgomis apie Lietuvos moterų futbolo istoriją – kokius iššūkius turėjo įveikti moterų futbolo entuziastai, apie pasižymėjusias futbolo asmenybes, kas paskatino 2001 metais įkurti LMFA bei kaip moterų futbolas pažengė per 20 metų.
Futbolo kelias: Kybartai – Vilnius – Ukmergė
„Manau, kad man gyvenime labai pasisekė, nes jo metu sutikau daug gerų žmonių, kurie labai man padėjo tiek jaunystėje, tiek studijų metu, tiek atvykus į Ukmergę, tiek dirbant Lietuvos futbolo federacijoje. Esu kilęs iš Suvalkijos, iš Kybartų miesto, kuris yra garsus įžymiais žmonėmis, ypač iš futbolo srities.
Kybartuose man teko lankyti futbolo užsiėmimus pas mokytoją Vytautą Miknevičių ir „Sveikatos“ trenerį Vytautą Kochanauską. V. Kochanauskas pagelbėjo ne tik kelti meistriškumą „Sveikatos“ komandoje, bet ir tolimesnėje mano veikloje – su jo rekomendacija man leido atvykti į Vilnių ir įstojus į Pedagoginį institutą turėjau galimybę 4 metus atstovauti „Pažangos“ komandai.
Ukmergėje, kurioje gyvenu nuo 1976 metų, treniravau keletą berniukų grupių ir labai mėgau savo darbą, kaip trenerio ir sporto centro vadovo. Tuo metu moterų futbolas Lietuvoje nebuvo garsus. Sulaukiau skambučio iš Telšių trenerio Mindaugo Sabeckio, su kuriuo pasikalbėjome ir iš jo sulaukiau prašymo sukurti Ukmergėje mergaičių grupę. Radome galimybę šią grupę atidaryti Šventupėje, kurią sudarė Vidiškių pagrindinės mokyklos moksleivės. Pirmąją grupę sukomplektavau 1995 metais iš 25 merginų“, – mintimis dalinosi V. Tutlys.
Ukmergės krašto kaip Lietuvos moterų futbolo Mekos fenomenas
„Ukmergėje iš vienos mergaičių grupės perspektyvoje išsivystė 7. Ieškojome bendraminčių kaimyninėse šalyse ir šie ryšiai, turnyrai padėjo sumotyvuoti mūsų merginas. 1998 metais avarinės būklės sporto kompleksą savivaldybė atidavė mūsų reikmėms ir šią vietą Šventupėje suremontavome bei pavertėme vietos futbolo traukos centru, įrengėme aikštę. Joje rengėme įvairius turnyrus, stovyklas. Mūsų pastangas įvertino ir padėjo tuomet KKSD direktoriumi dirbęs Rimas Kurtinaitis bei rajono savivaldybės atstovai. Manau, kad mūsų sėkmę lėmė ne tik komandų gausa, bet ir sutvarkyta nuosava bazė, ligšiol leidžianti priimti merginų komandas iš visos Lietuvos įvairiems turnyrams.
Tuo pat metu, 10-ame dešimtmetyje Kaune buvo viena geriausių moterų futbolo komandų, kurią treniravo Romualdas Lavrinavičius ir Kęstutis Birieta. Tos moterys turėjo didelį palaikymą iš savo vyrų, o jos sąžiningai kėlė savo meistriškumą ir pasiekė gerų rezultatų. Bet atėjo momentas, kai toms moterims reikėjo pamainos ir gaila, kad tuo metu požiūris į moterų futbolo vystymą nebuvo palankus, nematyta perspektyvos, nelabai domėtasi kas darosi pasaulyje, todėl nebuvo tęstinumo.
Su Ukmergės mergaičių komanda išvykus į tarptautinį turnyrą Švedijoje, Heleviko mieste, pamatėme ten žaidžiančias mergaites su berniukais komandoje, kas mums padarė didelį įspūdį ir pavyzdį. Teko įdėti daug pastangų, įtikinėti dėl naujovių, bet gyvenimas parodė savo. 2003 metais Šventupėje surengėme pirmą Lietuvoje mišrių komandų futbolo turnyrą. Šiandien mergaičių ir berniukų žaidimas jau nebekelia niekam nuostabos“, – pasakojo specialistas.
LMFA įkūrimas ir „ikigintrinio“ moterų futbolo laikotarpio atspindžiai
„2000-ųjų pradžios laikotarpis buvo blogi metai Lietuvos moterų futbolui, kadangi po 1998–1999 m. sezono pasitraukė iš čempionato dvi stipriausios komandos – Kauno „Politechnika-Sika“ ir Vilniaus „Kristina“, A lygoje liko tik 4 komandos, tad moterų futbolo egzistencijai iškilo didelis klausimas. Bendrų pastangų su LFF vadovų ir moterų futbolo atstovų dėka išlaikėme minimalų komandų skaičių keletą metų. 2001 metais įkurtos LMFA tikslas buvo organizuoti ir administruoti A lygos čempionatą, merginų rinktines, masinius renginius, svarbiausias siekis buvo moterų futbolo plėtra.
Norint rengti moterų varžybas, mums reikėjo pasiekti pagrindinį dalyką – kas jose rungtyniaus? Su tuometės LMFA prezidentės, profesorės Kazimiros Prunskienės pagalba mus pasisekė pasiekti dalį tikslų: per nedidelį laiko tarpą didžiųjų miestų ir rajono centrų futbolo mokyklose atidaryti mergaičių skyrius, kurių buvo apie 20. Šių grupių sukūrimas buvo didelis laimėjimas ir palengva ėjome į priekį.
Susilpnėjus Kauno ir Vilniaus futbolo lygiui, teko man ne kartą vykti į Šiaulius ir prikalbinti čempionate startuoti Šiaulių „Gintros“ klubą. Matydama, kad moterų futbolas gali turėti didelę perspektyvą „Gintra“ pasirašė sutartį su Šiaulių universitetu. Nuo jų debiuto Čempionių lygos atrankoje klubas pasirinko šią kryptį ir Lietuvoje nebeužleidžia pozicijų“, – dėstė jis.
Seserų trio ir kaip moterų futbolas sutelkia šeimas
„Kalbant apie Kaselių šeimą iš Šventupės, galiu pasidžiaugti, kad Greta, Lina ir Emilija ir du broliukai išaugę pasiekė profesinių laimėjimų futbole. Lina šiuo metu tvarkingiai dirba trenere Klaipėdoje, Emilija mokosi, o Greta ne kartą buvo tapusi geriausia Lietuvos vartininke ir tikiu, kad ji Šiauliuose irgi tęs trenerės darbą. Ši šeima buvo pirmoji, kurioje 3 seserys tapo futbolininkėmis.
Iš Dainavos kaimo mūsų komandą buvo papildžiusios 4 seserys Toropovaitės, kurios išties talentingos. Jų buvo sunkesnis kelias į treniruotes, tad padėdavome su transportu ir džiugu, kad trys – Gabija, Ligita ir Livija – pasirinko tęsti futbolininkių kelią. Smagu, kad dabar iš Dainavos atvyksta trys seserys Jaknytės, tai gali prasitęsti mūsų seserų futbolo tradicijos.
Vykdome taip pat tradicinį LMFA Kalėdinį šeimų futbolo turnyrą, kuris suburia šeimas iš skirtingų miestų ir net valstybių. Šiomis varžybomis puoselėjamas bendravimas tarp šeimų, būtina, kad moterys žaistų komandose. Į turnyrą atvyko ir šeimos, turinčios garsių futbolo atstovų, pavyzdžiui, Liuciją Vaitukaitytę, Ovidijų Verbicką, Tautvydą ir Tadą Eliošius. Turime ir fenomenalių šeimų, kurios nuosekliai dalyvauja nuo pat pirmojo turnyro 2003 metais. Tikiuosi, kad tradicijos ir ateityje bus puoselėjamos“, – vylėsi V. Tutlys.
